Darius Čiuta. Fonografija parodai
Apie įsiklausymą
Dariaus Čiutos projekto „Fonografija parodai” (Lietuvos dailė ’12, ŠMC) idėjų žemėlapis
Yra daug būdų klausytis.
Atviroje erdvėje visada esti galybė pasirinkimų, į ką atkreipti savo dėmesį. Susitelkus į už 50 metrų prie kavinės staliuko vykstančio pokalbio metu iki mūsų ataidinčius balsus, už dėmesio horizonto nejučiomis lieka pravažiuojančio dviračio garsas, medyje čiulbančio paukščio trelės ar pavėjui plazdančio plastikinio maišelio traškesys. Kasdieniška daiktų, erdvių, šviesų, pavidalų išklotinė beveik nuolatos išsidėsto mūsų dėmesio paribiuose, kartais, vis dėlto, sužadindama nuostabą. Kone metafizinį jausmą, susijusį su daiktų ir formų gyvenimu ten, kur jų nesirenkame, kur mūsų nėra, kur skleidžiasi nepertraukiama būtis. Jai mūsų netgi nereikia.
Tačiau mūsų pasirinkimų aibėje galimas ir tas, kuriuo visiškai nepragmatiško akstino, dėmesingumo ir nuostabos vedini renkamės prie tos būties priartėti. Jei pasirenkame įsiklausyti į kasdienį garsų ladšaftą, jis staiga atgyja, išnyra iš savaime suprantamybėje skendinčio fono ir tampa ryškus it impresionistų peizažų potėpiuose mirgančios spalvos. Garsai ima aidėti, atsispindėti nuo architektūrinių formų, sklisti įvairiomis kryptimis, kalbėtis tarpusavyje ar skleistis autonomiškoje savo vietos ir laiko tikrovėje.
Stereo kolonėlėmis perteikta įrašytų garsų erdvė suplokštėja. Ji tampa savotišku ekranu, projekcija. Žiūrint į ekraną, aplinką, kurioje jis yra, „užgesina” tamsa – reali, fizinė kino salės tamsa arba mūsų dėmesio tamsa, „išjungianti” daiktus ir formas, esančius aplink. Panyrame į konkrečiame ekrano stačiakampyje sutelktą regimybės seansą. Iš kolonėlių skambantis aplinkos garsų įrašas dažniausiai tampa mūsų suvokiamas kaip panašus dėmesio koncentravimo seansas, tik, žinoma, besiskleidžiantis akustinės patirties būdu. Taip jis netenka visa apimančios, begalinės laike sklindančios garsinių įvykių ir palečių dimensijos, tačiau perkelia klausytoją į įprastesnę įsiklausymo situaciją: klausau tam tikros trukmės, tam tikro žanro, su tam tikra intencija sukurto įrašo iš kolonėlių, vadinasi, atlieku ir tam tikru būdu tam tikrą prasmę sukuriantį veiksmą, kurioje mano dėmesio ritmas įgauna formą įsiklausymo seanso metu. Klausausi garso kaip menamos erdvės, atribotos nuo visko, kas ją supa.
Tai, ką vadiname menu, mus dažnai perkelia į kitą suvokimo registrą, kurį dažnai iš įpročio suvokiame kaip autonomišką ir atskirą nuo to, kas į jį nepatenka. Garso meno formos, savaime suprantama, nėra jokia išimtis. Garsas komponuojamas, įterpiamas į erdvę, siejamas su objektais, juo kuriamos prasmės, numatomos jo suvokimo sąlygos. Tačiau ne visada tai, kas apibrėžta, įprasta ir konvencionalu klausytojo santykyje su garsu yra vienintelė įmanoma garso suvokimo duotybė.
Tad yra daug būdų klausytis. Viena yra klausytis rytinio pasivaikščiojimo metu. Kas kita – išgirsti prislopintos lauko garsų panoramos kambaryje, kuriame šiuo metu esi. Galima klausytis muzikinio kūrinio tyliai, kaip fono (net jeigu tai triukšmingas kūrinys, jeigu jo klausytume įprastu garsu). Galima tyrinėti savąjį santykį su laiku besiklausant kompaktinės plokštelės keletą kartų iš eilės. Galima klausytis santykio, kurį staiga atrandi beklausydamas dviejų dirbtinių ar natūralių garso šaltinių ir nukreipdamas žvilgsnį į kurį nors kambaryje esantį objektą. Galima bandyti aprėpti kuo platesnę tuo pačiu metu tavo akims ir ausims atsiveriančią garso ir vaizdo formų aibę ir suprasti, kad tam visiškai nereikalingos kolonėlės ar ekranas. Galima bandyti pajusti, kaip garsas skleidžiasi tam tikroje architektūrinėje erdvėje bei bandyti nuspėti, kaip jis atsimuša nuo vieno ar kito objekto ir įsivaizduoti, kaip tai galėtų skambėti kitur. Galima mėgautis menamais garsais, lygiai taip pat, kaip ir menamais vaizdiniais, į kuriuos nurodo (ar, atvirkščiai, kurių neapima) realūs tuo metu skambantys garsai.
Paroda susideda ne tik iš konkrečios vietos, kurioje eksponuojami konkretūs kūriniai, kuriantys aiškias ir artikuliuotas prasmes. Lankytojui paroda visada yra ir efemeriškas įspūdžių srautas, choreografiškas žvilgsnio žemėlapis, patirtis konkrečią dieną su konkrečiomis į ją atvedusiomis ir joje nutikusiomis aplinkybėmis, nuotaikomis, niuansais. Ir nors įprastinėmis konvencijomis paroda organizuoja aiškų ir apibrėžtą dėmesio lauką (tai yra esminė parodos egzistavimo sąlyga, be kurios ji būtų nereikalinga), paralelinės patirčių dimensijos nuolat egzistuoja šalia ir tarsi laukia mūsų pasirinkimų.
Paroda turi ir savo akustinį landšaftą, gyvuojantį nepriklausomai nuo arba kartu su vizualiniais potyriais. Dariaus Čiutos „Lietuvos dailės ’12”parodai sukurta atribota architektūrinė struktūra gali tapti tarpine stotele, asmeniško įsiklausymo vieta, į kurią sklinda parodos erdvėje ir aplink ją gimstantys garsiniai įvykiai. Kontempliuojant akustinius pojūčius, mintys laisvos plaukti abstrakčių vaizdinių, vizualinių metaforų, įsivaizduojamo ir įgarsinto erdviškumo, laiko patirties, atsirandančių ir ištirpstančių įspūdžių link. Garso takelis sukurtas įrašant „Lietuvos dailės ’12”parodos erdvėje sklindančius garsus, tokiu būdu pasitelkiant fonografijos – aplinkos garsų, sklindančių konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje fiksavimo – principą. Jo besiklausant, tiesiogiai ir netiesiogiai susisieja ne tik garsas, erdvė ir vaizdas, bet ir skirtingi parodos patyrimo būdai skirtingose jos dalyse. Čia girdi tai, ką gali matyti ten. Tai ne tik pasiūlymas suklusti, bet ir pabandyti įsivaizduoti, kaip iš vieno parodos segmento perspektyvos gali suprasti tai, ką patyrei kitose jos dalyse.
Projekto kuratorius Tautvydas Bajarkevičius
Architekto ir garso menininko Dariaus Čiutos projektas „Fonografija parodai” parodoje „Lietuvos dailė ’12” yra tęstinio įvykių ciklo „Sąsajos” dalis
Sąsajos. Algoritmas
Martins Rokis [LV], Rubén Patiño [ES], Antanas Dombrovskij ir Skaidra Jančaitė [LT], Gintas K [LT]
Birželio 2 d., šeštadienį, 19 val.
Artotekoje, Strazdelio g. 1, Vilnius
Bilieto kaina – 15 lt
Skaitmeninė muzika, kaip ir visas skaitmeninis pasaulis, neįsivaizduojama be algoritmų. Šis matematinis terminas puikiai apibūdina „Sąsajų” įvykį, skirtą šiuolaikinės skaitmeninės muzikos sritims, kuriose remiamasi generatyvumu, domimasi eksperimentais garsu, ypatingai pabrėžiami mikroskopiniai garso sandaros niuansai. Tačiau, skirtingai nei įprasta manyti, tokioje muzikoje taip pat neretai esama sceninio vyksmo ir performatyvumo.
Tai muzika su savitu kontekstu, stiliumi ir estetika. Generatyvumo situacijoje menininkas sukuria sąlygas algoritmiškoms kompozicijoms gimti, tomis sąlygomis operuoja, tokiu būdu kiek atsitraukdamas nuo visų kompozicijos dėmenų valdymo ir organizavimo bei leisdamas jai plėtotis pačiai, kam ir pasitelkiamos skaitmeninės technologijos.
Vakaro metu bus svarbi garso sklaida erdvėje. Tai savotiškas akustinis eksperimentas. Jame netrūks įvairovės: nuo keturių garso kanalų audio pasažų, iki abstrakčios elektronikos su vokalu.
Martins Rokis [LV] kuria įvairaus žanro su garsu susijusius kūrinius, jungdamas juose skaitmeninės muzikos, garso meno ir audiovizualinės kompozicijos dėmenis. Jo kūriniuose gausu generatyviniu būdu išgautų garsų, kurie derinami su gyva improvizacija atviro kodo programomis, pasineriant į garso sintezės, erdviškumo ir žmogiškojo suvokimo daugialypumo sritis. 2012 m. jis įkūrė nepriklausomą platformą skaitmeniniams ir fizinio formato leidiniams [duh-noh].
Rubén Patiño [ES] veiklą dažnai galima apibūdinti kaip ribų tarp koncerto, viešo įvykio ir įvietinto meno instaliacijos tyrinėjimą. Jis taip pat domisi psicho-akustika bei algoritmine kompozicija. Šiuo metu Rubén Patiño studijuoja sonologiją Karališkoje Hagos konservatorijoje, kur tyrinėja skirtingus skaitmeninės muzikos aspektus, permąsto jos tradiciją ir ieško neįprastų garso erdviškumo formų.
Antanas Dombrovskij nevengia stilistinių eksperimentų ir nuolat ieško savito garsyno, kuris gali įgyti abstrakčias ir niuansuotas, masyvias ir hipnotiškas, ritmiškas ir laužytas formas. Antanas Dombrovskij yra laptopų kvarteto Twentytwentyone, audio-poetikos grupės Betoniniai triušiai, elektronikos dueto Tiesė narys.
Skaidra Jančaitė yra profesionali dainininkė, solistė, pasižyminti itin plačiu klasikinę, modernią ir šiuolaikinę muziką apimančiu repertuaru. Ją neretai galima išgirsti ir eksperimentinės muzikos koncertuose.
Antano Dombrovskio ir Skaidros Jančaitės duetas žada muzikinę intrigą, atsiskleisiančią improvizacijos metu.
http://www.myspace.com/gana2; http://www.musicperformers.lt/vid.php3?menu_id=3&lang=lt&at_id=15
Gintas K šiuo metu ypač domisi generatyviomis kompozicijomis, garsų mikrostruktūromis ir jų sekomis, garso masėmis ir jų fragmentais. Sintetiniai grūdėtos struktūros garsynai pasižymi sudėtinga struktūra, persipina tarpusavyje, įgauna raiškaus melodingumo, pasižymi intensyvia dinamika, tembriniais niuansais.
Tęsinys bus… Foto galerija / ToBe Continued… Photo Gallery
Tęsinys bus… / ToBe Continued…
Kovo 24 d. / 24 March
Foto / Photo by Vitalis Vitaleus
Audiovizualinė projekcija „Sąsajos. Ekranas miestui”
Multimedia meno festivalis „Centras”
Įvykių ciklas „Sąsajos”
Balandžio 14 d., šeštadienis, 20 val.
Kauno Paveikslų galerija
K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Menininkai
Rugilė Barzdžiukaitė, Rugilė Andziukevičiūtė, Lukas Brašiškis, Dovydas Petravičius, Antanas Dombrovskij, Laura Garbštienė, John Grzinich, Lina Lapelytė, Milda Laužikaitė ir Eglė Eigirdaitė, Vladimir Tarasov
Kuratorius Tautvydas Bajarkevičius
Kaip galėtume įsiterpti į miesto ritmą ne tik vienam ekrano seansui, įvyksiančiam balandžio 14 d., 20 val., atsigręžę nuo gatvės, susitikę įvykiui? Kaip galėtume įsiterpti į jį savo vaizduotės formomis? Jeigu įmanoma prisiminimu atkartoti saulėtekį, nušvitimą, švelnumo akimirką, replikos ištartį, komentarą, ritualą, pojūtį, įžvalgą, laiku apribotas ir jame mirgantis ekrano miražas sufleruoja apie tai, kad situacijų, būsenų ir įpročių vaizduotė yra taki kaip upė ir materiali kaip sapnas. Vaizdinio, minties, idėjos, sapno negali apčiuopti, tačiau neįmanoma paneigti to, kad jie nulipdo realybės formas ir yra nenykstančiai patvarūs, nors ir ypatingai amorfiški ir atgimstantys kaskart savaip. Kai toks miražas pasirodo atviroje miesto erdvėje, jo horizontas gerokai išplečia ekrano rėmus.
Namų, miesto, koncerto salės, gamtos erdvių akustika projekcijoje „Ekranas miestui” užklos atvirą viešą erdvę į ją perkeltais garsovaizdžiais. Juose skleisis aktyvaus santykio su urbanistiniais landšaftais ženklai bei judesiai Lodzėje (John Grzinich „Besiklausantys žmonės / Skambančios vietos”, 2012) ir Kaliningrade (Lukas Brašiškis, Rugilė Barzdžiukaitė, Rugilė Andziukevičiūtė, Dovydas Petravičius „Miestas K”, 2005). Žmogiškų mini ekspedicijų pėdsakus vėjo, jūros ir kopų teritorijose liudys aidinčios metalinės arfos (Antanas Dombrovskij „Vėjo arfos“, 2011) ir į jūros bangas atgręžtas trombonas (Eglė Eigirdaitė, Milda Laužikaitė „Be pavadinimo“, 2011). Aidint muzikinei dėžutei nutiks asmeninis karnavalas su voveraitės kostiumu sukantis dviračiu namuose, nutolusiuose nuo namų (Laura Garbštienė „Namų versija – ratu su melodija, leidžiančia voveraitei klajoti“, 2007 ) ir persikels į gatvės ekraną it kaukė. Į Kauno galerijos video-eksterjerą įsiterps muzikinės intervencijos iš Londono, apie kurias papasakos dokumentiniai kadrai, rodantys, kaip Lina Lapelytė, to niekam nesitikint, ima groti smuiku, sėdėdama koncerto klausytojos kėdėje ar eidama į parodos atidarymą „Serpentine” galerijoje. Galiausiai viską nuplaus tiršta, taki, purslais raiba upės srovė, ištekėjusi iš paties Dantės vaizduotės žiočių (Vladimir Tarasov „Pirmoji upė”, 2007).
Audiovizualinė projekcija „Ekranas miestui” yra multimedia meno festivalio „Centras” bei renginių ir įvykių ciklo, tęstinio projekto „Sąsajos” programos dalis.
Pasaulio centro beieškant
Menotyrininko Tautvydo Bajarkevičiaus paskaita apie Dainiaus Liškevičiaus kūrybą menininko parodos „Be pykčio“ kontekste
Kovo 6 d., antradienį, 17 val., VDU menų galerijoje „101″, Laisvės al. 53 – 101
Dainiaus Liškevičiaus parodos „Be pykčio“ teminė ašis ˗ lokalaus ir asmeninio identiteto santykis. Paroda skirta Kaunui ˗ miestui, kur į „kliaksus“ ant Lietuvos vėliavos (vienas kertinių parodos akcentų) dažnai žiūrima jautriau nei į randus, paslėptus anapus rašytinių biografijų. Tačiau, skirtingai nei galėtų atrodyti iš to, kas jau pasakyta, paskaita dedikuojama kiek platesnei tematikai už tą, kurią mums atvertų socialiai angažuota didžiųjų tautinių ar nacionalinių diskursų dekonstrukcija bei kritika. Joje atsispiriama nuo Dainiaus Liškevičiaus kūrybinės biografijos ir jo ankstesnių darbų konteksto. Dar daugiau, joje ieškoma pasaulio centro – ar jis ten, kur gali atsistoti ant galvos (kaip kad Dainiaus Liškevičiaus fotografijų cikle „Pasaulio centrai“), ar jis yra obelisko ar chaoso, atsirandančio tavo kambaryje, formos (videofilmai „Obeliskas“ ir „Mažasis chaosas“), ar pasaulio centras gali tapti atrakcionu (instaliacija „Dievas ˗ dvasinis žmogaus atrakcionas“) ir ar jis įsitenka blaškomos vėjarodės fone plevėsuojančioje trispalvėje (parodoje pristatomi darbai „Kliaksas“ ir „Vėjarodis“)? Efektyvioms pasaulio centro paieškoms teks trumpam išsicentrinti, mat norint patekti į Dainiaus Liškevičiaus pasaulio centrą, reikia sekti, visų pirma, jo paties pėdomis…
Daugiau informacijos apie menininką galite rasti Nacionalinės dailės galerijos Dailės informacijos centro puslapyje.
Paskaita yra susijusi su kompleksišku, tęstiniu renginių, įvykių, sąsajų ir sankirtų ciklu „Sąsajos“ (kuratorius ˗ Tautvydas Bajarkevičius).
Sąsajos 2.0
Pirminė pilotinio „Sąsajų“ projekto, prasidėjusio 2010-aisiais metais, koncepcija išlieka veiksni. Tačiau jai galima pritaikyti internetinio tinklo transformacijos metaforą – „Sąsajos 2.0“ atsiplėšia nuo pirminės projekto formos, siekdamos tapti performatyviomis ir situaciškomis. Paprastai tariant, „Sąsajos“ savo vyksmo prasme yra idėjų, minčių, pažinčių, stilių, medijų ir dar daug ko upė, o įvykiai bei renginiai yra tarsi jos krantus bei salas jungiantys tiltai, kurie kartu ir egzistuoja kaip savotiški „taškai ant i“.
„Sąsajos“ nuo pat pradžių turėjo savo prioritetą, ir tas prioritetas buvo muzika. Tikėtina, kad toks prioritetas išliks, tačiau jis suvokiamas Sun Ra žodžių kontekste: „Muzika yra energijos organizavimo forma“. Nemažiau svarbi „Sąsajoms“ ir internetinė platforma, kurioje ras vietą įvairios šių „progresijų ir regresijų“ formos, užuominos, informatyvios žinutės, teorinės refleksijos ir kitokios sąsajos bei sankirtos.
Tokia yra projekto vizija. Tačiau neverta ir sakyti, kad performatyvaus ir situaciško projekto sėkmė iš esmės priklauso nuo jo įkūnijimo – nuo gestų ir jų kontekstų.
Projekto kuratorius Tautvydas Bajarkevičius
Sąsajos. Mikro garsu. Dienoraštis #1
Data – 2010 04 23. Scena – VDU Centrinių rūmų antras aukštas – tuščia, atvira, fojė tipo erdvė; puslankiu ant kėdžių susėdusi publika, sėdmaišiai, nors ir beveik nepaliesti, suteikia jaukumo. Atokvėpių zona – “Menų centro“ erdvė pirmame aukšte.
Vakarą pradeda Gintas K ir jo gyvai manipuliuojami traškantys, pakšintys ir besigeneruojantys algoritmai su netikėtai melodingais intarpais, susivejančiais į kelias kompozicines atkarpas. Riba tarp mikro ir makro išblykšta nespėjus sutemti.
Darius Čiuta tęsia jau tamsoje, pro langus šmėžuojant gatvės žibintams. Sulėtėjusio laiko supynės, įsisupančios atskirų balsu tariamų fonetinių sandų karpiniais, vėliau išsiskleidžiančios į atvirų miesto erdvių įrašus ir nutolusius pokalbius.
Šių eilučių autorius, dar žinomas kaip audio_z arba Tautvydas Bajarkevičius, trumpam įsimylėjęs ant scenos užkritusią tamsą, nusprendžia nedegti šviesos ir sugroja vieną lyriškiausių iki šiol grotų savų koncertinių programų – gatvių garsai ir mikro melodijų įrašai krinta į abstrahuotus akordus, į kuriuos įsiterpia šnabždesys ir šviesi melancholija.
Trumpas pokalbis prieš vidurnaktį leidžia pabusti prieš kelią namo.
“Menų centro“ fotografas Rimvydas Ivoškis mėgsta portretus ir su mumis jais dalinasi.
Didis ačiū gausiai ir geranoriškai “Menų centro“ komandai, su kuria styguoti visus praktinius klausimus buvo lengva ir malonu.
“Sąsajos“ tęsis. Tema ir dalyviai – pakeliui link susitikimų, vieta ir laikas – pakeliui link žemėlapio ir kalendoriaus. Sekite įvykius “Sąsajų“ blog’e, facebook tinkle (http://www.facebook.com/#!/group.php?gid=110854772277439&ref=ts) bei registruodamiesi naujienoms – sasajos@ymail.com.
Iki!
Sąsajos
Balandžio 23-iąją prasideda koncertų, perklausų, pokalbių, diskusijų ciklas, skirtas garso menui, įvairiai šiuolaikinei muzikai bei šiuolaikiniam menui “Sąsajos“.
Panašiai kaip Giulio Paolini skambaus pavadinimo „Homero Apoteozėje“, kur ant atskirų stovų, tradiciškai skirtų natoms, vietoje jų eksponuojami aktorių vaidinamų istorinių asmenybių portretai – jokia aiškesne istorija nesusietos partitūros žiūrovui atlikti, „Sąsajos“ yra kvietimas stabtelėti muzikinių – ar tiesiog garsinių – stilistinių sankirtų teritorijose bei jose besiskleidžiančiuose pasakojimuose. Tai koncertų ir vakarų ciklas, diskusijų bei komentarų erdvė, glaudesnė scenos ir auditorijos susitikimo vieta.
„Sąsajas“ inspiravo retesnio tankio, lėtesnio tempo, sąmoningesnio sceninio veiksmo, girdimo publikos atoveiksmio poreikis. Šia prasme tai ir savotiškas eksperimentas, kurio neįmanoma suplanuoti. „Sąsajos“ kartu yra ir dialogo paieška, turinti vilčių atsiskleisti garso meno, eksperimentinės, improvizacinės bei kitokios šiuolaikinės muzikos stilistikomis bei pristatyti jos kūrėjus.
2010 m. balandžio 23 d. Kaune, VDU Centriniuose rūmuose (Daukanto g. 28), Menų centre, 19.30 prasidės pirmasis „Sąsajų“ renginys.
Šio vakaro programa pavadinta „Mikro garsu“.
Dalyviai:
Tautvydas Bajarkevičius aka audio_z (www.myspace.com/audiozmusic; http://audio-z-blog.livejournal.com)
Gintas K (http://gintask.dar.lt; www.myspace.com/gintask )
Darius Čiuta (gausų Dariaus Čiutos garsyną galite rasti sekdami šia nuoroda)
Interviu apie “Sąsajas“ ir pirmąjį renginį “Mikro garsu“ – VDU “Menų centro“ internetiniame puslapyje.
—–
Auka – 7 lt.